KAIP, KADA IR KUO NUKIRMINTI SAVO KATĘ? 7 GYDYTOJO PATARIMAI!

Būdami savo augintinių globėjais, esame atsakingi už jų sveikatą ir saugumą. Vienas iš pagrindinių mūsų gyvūno sveikatos priežiūros elementų yra tinkama prevencija. Be veterinarijos gydytojo rekomenduojamų reguliarių skiepijimų, taip pat turėtume reguliariai katę nukirminti. Kaip dažnai tai daryti? Kokius preparatus reikėtų naudoti? Ar būtina nukirminti katę, kuri negyvena lauke? Kokie parazitai gresia mūsų keturkojams? Šiame straipsnyje pabandysiu atsakyti į visus šiuos klausimus.

Pavojingi kačių parazitai

Kačių organizme paplitę pirmuonys (pvz., lamblijos, kokcidijos), apvaliosios kirmėlės (pvz., kačių apvaliosios kirmėlės) ir plokščiosios kirmėlės (kaspinuočiai). Vidaus parazitais dažniausiai užsikrečia jaunos katės (kačiukai gali užsikrėsti dar įsčiose arba čiulpdami užsikrėtusios motinos pieną). Vėlesniame amžiuje kyla pavojus, kad katės gali užsikrėsti per invazines formas, kurias randa dirvožemyje (apvaliųjų kirmėlių, vikšrų, kabliarūkių kiaušinėlius).

Parazitų lervų galima rasti žalioje mėsoje (toksoplazmos cistų, daugiausia kiaulienoje) arba smulkių gyvūnų (graužikų, paukščių), kurie yra kačių grobis, audiniuose (apvaliųjų kirmėlių lervos, toksoplazmos cistos). Dažnai užsikrėtimo problema kyla ir didesnėse gyvūnų populiacijose - veislynuose, fonduose, prieglaudose.

Kokie yra užkrėtimo požymiai?

Viduriavimas yra dažniausias užsikrėtusio kačiuko požymis. Jo metu gali būti matomos gleivės ir kraujas. Kačiukai, kurie turi kirminus, praranda apetitą, nepriauga svorio, netenka svorio, gali vemti ir būti vangūs. Dažnai pasitaiko, kad užkratas būna visiškai besimptomis, todėl nepamirškite, kad simptomų nebuvimas ne visada reiškia, kad katė nėra užkrėsta.

Kaip dažnai turėčiau nukirminti savo katę?

Toliau pateiksiu grafikus, o bendra suaugusių kačių nukirminimo taisyklė priklauso nuo to, ar mūsų katė gyvena lauke, ar ne. Lauke gyvenančias kates reikia nukirminti kas 3 mėnesius, namines - kas 6 mėnesius.

Preparatai nuo kirminų

Dabar yra daugybė kačių preparatų skirtų kačių nukirminimui. Jie taip pat būna įvairių formų - pastos, tabletės arba vietinio poveikio preparatai. Tiesą sakant, visi jie veikia labai panašiai.

Jei negalime savo katei slapta įsiūlyti tabletės, galime užlašinti preparatą ant jos kaklo. Pastaruoju metu atsirado vadinamųjų "2-in-1" produktų, kurie yra taip pat apsaugo nuo erkių ir blusų. Tai labai patogus būdas apsaugoti katę, ypač lauko katę, o pakanka preparatą naudoti kartą kas tris mėnesius.

Ačių nukirminimo grafikai

1. Kačiukai - nuo 3 savaičių amžiaus kas 2 savaites iki nujunkymo (fenbendazolas, flubendazolas, pirantelis). Po to kas mėnesį iki 6 mėnesių amžiaus minėtais preparatais, emodepsidu arba milbemicinu, moksidektinu, selamektinu.
2. Nėščios katės - su emodepsidu arba selamektinu nėštumo pabaigoje.
3. Žindančios katės - fenbendazolas, febantelis, flubendazolas, pirantelis, emodepsidas, mlibemicinas, moksidektinas, selamektinas - vieną kartą laktacijos laikotarpiu, tuo pačiu metu, kai kačiukai pirmą kartą nukirminami.
4. Suaugusios katės nukirminamos - du kartus aukščiau nurodytais preparatais 2 savaičių intervalu, po to - po mėnesio.

Profilaktika

Nepamirškime reguliariai nukirminti savo katę. Jei ji laikoma namuose, invazijos rizika iš tikrųjų yra maža, nes mažai tikėtina, kad maitinasi graužikais. Tokia katė priklauso A rizikos grupei. Tokiu atveju katės išmatos turėtų būti tiriamos du kartus per metus. Atsižvelgiant į rezultatus, ji turėtų būti nukleorizuota du kartus per metus nuo nematodų.

Jei katė gyvena lauke, laisvai juda, yra didelė invazijos rizika, nes ji gali ėsti graužikus ar paukščius. Tokiu atveju katė priskiriama B rizikos grupei. Siekiant sumažinti apvaliųjų kirmėlių ir kaspinuočių kiaušinėlių išsiskyrimo riziką, išmatos turėtų būti tiriamos kas tris mėnesius ir, priklausomai nuo rezultatų, nukirminamos reguliariai kas tris mėnesius.

Pavojingos zoonozės

Reikia nepamiršti, kad kačių vidaus parazitai gali būti pavojingi ir žmonėms. Zoonozės, t. y. ligos, kurią gyvūnai perduoda žmonėms, pavyzdys gali būti toksokarozė. Toksokarozė yra pavojinga zoonozė, kurią sukelia šunų ar kačių apvaliųjų kirmėlių (Toxocara canis, Toxocara cati) lervos. Toksokarozės infekcijos šaltiniai yra užterštas dirvožemis, suvalgytas užterštas maistas, kontaktas su infekuotais gyvūnais ir jų išmatomis. Aplinkos užterštumas šunų ir kačių apvaliųjų kirmėlių kiaušinėliais paplitęs visame pasaulyje. Labiausiai pažeidžiami yra vaikai, kurie užsikrečia žaisdami su infekuotais gyvūnais ir smėlio dėžėse, kuriose randama invazinių apvaliųjų kirmėlių kiaušinėlių.

Rankų higienos nesilaikymas taip pat prisideda prie infekcijos. Žmogaus organizme (dvylikapirštėje žarnoje) apie 0,4 mm ilgio lervos išsirita iš prarytų invazinių kiaušinėlių. Jie pro žarnyno sieneles patenka į kraują. Su krauju jie migruoja į įvairius kūno organus (kepenis, akis, smegenis) ir juose apsigyvena. Likę audiniuose, jie sukelia uždegiminę reakciją ir užkrėstų audinių destrukciją.

Todėl sistemingas mūsų augintinių nukirminimas padeda apsaugoti ne tik jūsų augintinį, bet ir kitus namiškius nuo parazitų grėsmės. Pasitarkite su veterinarijos gydytoju dėl jūsų keturkojo tinkamo nukirminimo režimo.

Katės ir nėščių moterų saugumas

Laikantis elementarių higienos reikalavimų, jokia katė (net medžioklinė!) nekelia pavojaus žmogui! Ji tai pat nekelia pavojaus nėščiai moteriai! Toksoplazmozės pavojų gali kelti užsikrėtusi katė, kuri su išmatomis išskiria oocistų, t. y. Toxoplasma gondii vystymosi formų. Tokie atvejai pasitaiko labai retai, kai užsikrečia jaunos, kelių mėnesių amžiaus katės, kurių imunitetas yra nepilnavertis ir kurios galėjo užsikrėsti suėdusios sumedžiotą paukštį ar graužiką, žalią užkrėstų ūkinių (kiaulės, avies, ožkos) ar laukinių (paukščio, šerno, stirnos, kiškio) gyvūnų mėsą. Šie gyvūnai yra tarpiniai Toxoplasma šeimininkai, t. y. parazitas jų organizme yra audinių cistų pavidalu.

Žmonės gali užsikrėsti suvalgę oocistų, kurie būna užsikrėtusios katės išmatose (jų gali būti dirvožemyje, vandenyje, daržovėse, vaisiuose) arba suvalgę cistų, esančių mėsoje. Ypač didelį pavojų gali kelti kiauliena, taip pat šernų, kiškių ir laukinių paukščių mėsa. Nepamirškite kasdien ištuštinti katės kraiko lovytės (oocistos nesporuliuoja), apribokite katėms galimybę medžioti graužikus ir paukščius, nemaitinkite žalia mėsa, naudokite specializuotą maistą ir reguliariai nukirminkite savo augintinius.

Kaip išvengti rizikos užsikrėsti toksoplazmozės virusu? Plaukite rankas - visada po kontakto su gyvūnais, prieš ruošdami maistą ir prieš valgį, išvalę katės kraiko dėžę ir po bet kokio kontakto su žeme. Pasirūpinkite, kad vaikas nusiplautų rankas po kontakto su gyvūnais ir žaidimo smėlio dėžėje, naudokite pirštines dirbdami sode, plaukite daržoves ir vaisius prieš valgį, neragaukite žalios mėsos (kiaulienos! ) ruošdami maistą, plaukite pjaustymo lenteles, įrankius ir rankas po darbo su žalia mėsa ir nešvariomis daržovėmis bei vaisiais. Saugokite maistą nuo vabzdžių, jei planuojate susilaukti kūdikio arba esate nėščia, nepamirškite atlikti kraujo tyrimą dėl Toxoplasma gondi.

Jei namuose turime naminį gyvūnėlį, ar turėtume reguliariai jį nukirminti?

Žmonės užsikrečia zoonoziniais parazitais valgydami šunų ir kačių išmatomis užterštus produktus arba dedami į burną nešvarias rankas ar daiktus (užterštus dirvožemiu ar smėliu, į kurį pateko užsikrėtę gyvūnai).

Laikydamiesi pagrindinių higienos taisyklių (reguliariai plaudami rankas, ypač prieš valgį, po žaidimų soduose ir smėlio dėžėse, plaudami žalius vaisius ir daržoves, nekišdami rankų ar daiktų į burną), apsisaugosite nuo užsikrėtimo šia liga. Gyvūnus reikėtų nukirminti tik pagal veterinarijos gydytojo rekomendacijas. Svarbiausia - šuniukų ir kačiukų kirminimas.